Kun. Aušvydas Belickas
ŠVENTUMO KELIAS KASDIENYBĖJE
Visų Šventųjų dieną Bažnyčia pamini visų amžių pakrikštytuosius, kurie ištikimai ėję Kristaus keliu ir baigę šią žemiškąją kelionę sėkmingai pasiekė svarbiausią gyvenimo tikslą – gyvenimą tobuloje vienybėje su Dievu. Prisimename ne tik Bažnyčios paskelbtus šventuosius, bet ir tuos, kurių vardus žino tik Dievas. Mūsų žvilgsniai kyla aukštyn, širdys džiaugiasi jų sėkme ir laime, o šventieji šį žvilgsnį iš aukštybių grąžina į šį pasaulį, kuriame vyko jų didysis perkeitimas, suteikęs gyvenimo pilnatvę Dievuje. Jų gyvenimo istorijos duoda įkvepiantį liudijimą, kad tapti tobulu ir įmanoma, ir būtina. Visų Šventųjų dienos pamoksle šv.Bernardas kalbėjo: “Šventiesiems nereikia mūsų garbinimo, mūsų pamaldumas nesuteikia jiems nieko daugiau, nei jie jau turi… Bet aš jums sakau, kai apie juos galvoju, jaučiuosi uždegtas milžiniško troškimo“. Taip, reikia troškimo, didelio noro. Šv.Bernardas teisingai suprato šventųjų liudijimą ir žinią šio pasaulio gyventojams. Šventumas nėra išrinktųjų ar ypatingų asmenybių dalia, bet kiekvieno iš mūsų. Jo kelias veda per mūsų kasdienybę.
Šv.popiežius Jonas Paulius II apaštaliniame paraginime apie pasauliečių pašaukimą ir misiją Bažnyčioje rašė: „Pasauliečių pašaukimas šventumui reiškia kvietimą gyventi pagal Dvasią, įsijungus į laikinąją tikrovę ir dalyvaujant žemiškoje veikloje. /…/ Gyvenimas pagal Dvasią, kuri duoda šventumo vaisių, visus pakrikštytuosius drauge ir kiekvieną atskirai ragina ir iš jų reikalauja, kad, sekdami Jėzumi Kristumi, priimtų jo palaiminimus, apmąstytų Dievo žodį, sąmoningai ir aktyviai dalyvautų sakramentiniame ir liturginiame Bažnyčios gyvenime, neužmirštų asmens, šeimos ir bendruomenės maldų, praktikuotų meilę visose gyvenimo situacijose ir tarnautų broliams, ypač mažiausiems, skurstantiems ir kenčiantiems.“ (16)
Šventumo kelio gaires Jėzus skelbia šiandienos Evangelijos Kalno pamoksle, krikščionio tobulumo konstitucijoje. Palaiminti beturčiai dvasia, nes jie žino nieko neturį savo – nei išminties, nei galios, nei turto. Visa, ką turi gavo iš Dievo, todėl nesisavina jo dovanų, nepririša savo širdies prie šio pasaulio laikinų gėrybių, bet visada pasitiki Dievu ir yra atviri Jo Žodžiui ir malonei. Palaiminti romieji, nes yra kuklūs, santūrūs. Jiems svetima puikybė ir noras būti žinomais, valdyti, lipti per kitų žmonių galvas, siekiant savanaudiškų tikslų. Palaiminti trokštantys teisumo, t.y. gyvenantys teisų gyvenimą, paremtą ne vienadienėm žmonių susikurtom elgesio taisyklėm, bet Dievo patarimais ir pamokymais. Palaiminti gailestingieji, jie moka atleisti, susitaikyti ir užjausti, o artimą savo, kaip moko Kristus, myli kaip save pačius. Palaiminti tyraširdžiai, jie neturi klastos, pavydo, melo, bet yra atviri tiesai ir gėriui. Palaiminti taikdariai, nes jų pašaukimas yra kurti gėrį ir kitus burti šiam darbui, o ne supriešinti, griauti ir kariauti.
Jėzaus palaiminimų ir šventumo kelias visais laikais buvo iššūkis žmonijai, linkusiai pasiduoti blogiui ir ydoms, todėl dažnai iššaukia priešiškumą ar net persekiojimus. Palaiminti persekiojami dėl teisumo, sako Išganytojas, nenusiminkite ir nebijokite, nes jūs kuriate tikrąjį ir tvarų gėrį. Šio darbo vaisiai išlieka amžiams, suteikia prasmę žmogaus gyvenimui ir veda į pilnatvę. „Būkite linksmi ir džiūgaukite, jūs gyvenate pilnavertį, tikrą gyvenimą ir „jūsų laukia gausus atlygis danguje“.