Kun. Aušvydas Belickas
GYVENIMO IR MIRTIES PRASMĖ
Vėlinių dieną melsdamiesi už mirusius artimuosius ir lankydami jų kapus stojame mirties akivaizdoje. Visais laikais mirtis baugina žmogų, nenorima apie ją kalbėti, bet niekam nepavyksta jos išvengti. Ji visada yra šalia ir gyvename jos šešėlyje. Įvairiai ją suprantame ir vertiname. Krikščioniui mirties prasmę atskleidžia Kristaus Prisikėlimas, liudijantis perėjimą iš vieno būvio į kitą, iš žemiškojo gyvenimo į amžinybę Dievo artumoje. Todėl apie mirusiuosius tikinčiuosius Jėzumi Kristumi sakome “užmigo Viešpatyje” arba “išėjo į Tėvo namus”. Tikinčiojo santykis su mirtimi yra šviesus ir viltingas, jis žino kur eina.
Kitaip yra neturint tikėjimo. Mirtis visada yra nepakeliamas iššūkis ir neatsakytas klausimas. Jos bijoma, net vengiama minėti mirties vardą. Bandoma apgauti save atsiribojant nuo mirties, lyg jos nebūtų – nekalbėti, nerodyti, supaprastinti laidotuvių apeigas (pvz., sudeginti velionį – taip paprasčiau; šiandien buvo žmogus, o ryt liko tik urna pelenų; taip išvengiama akistatos su mirtimi ir jos liudijimu apie laikinumą, o dažnai ir apie beprasmį gyvenimą). Stengiamasi apgauti net pačią mirtį – prailginti jaunystę ir gyvenimo amžių. Nūdien paplito mada šaipytis iš mirties helovino velniškam šėlsme, tačiau mirtis visada juokiasi paskutinė. Nei ignoravimas, nei saviapgaulė, nei šaipymasis neapsaugo nuo mirties. Pas kiekvieną ji ateina savo laiku ir atlieka savo darbą sunaikindama žmogaus fizinę gyvybę.
Tikinčiajam Jėzumi Kristumi mirtis taip pat nėra norimas įvykis, tačiau nėra ir grėsminga, visa naikinanti gyvenimo pabaiga. Jis priima ją kaip neišvengiamą tikrovę, gerbia ją, nesislepia ir nebando apgauti. Jis žengia į ją ramus ir su tikėjimu, nes eina ne į tamsą, sunaikinimą ir nežinią, bet į šviesą ir naują gyvenimą. Nebijo jos žmogui neįveikiamos galios, nes eina ne vienas. Eina paskui Jėzų Kristų, kuris prisiėmė mirtį, bet Prisikėlimu ją ir pašalino. Šiandienos Evangelijoje Jis patvirtina savo išpažinėjų viltis: „mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos…, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą…“
Vėlinių dieną daug žmonių lanko artimųjų kapus, uždega žvakes. Kai kuriems – tai duoklė tradicijai, tik mirusiųjų pagerbimas ir parymojimas prie kapo. Krikščioniui – tai tikėjimo įvykis, gyvas susitikimas su išėjusiais pas Viešpatį ir tikras amžinybės patyrimas. Ant kapo uždegta žvakė jam nėra tik gražus, bet neaišku koks, simbolis. Žvakės uždegimas yra regimas tikėjimo Dievu ir amžinuoju gyvenimu ženklas; Jėzaus Kristaus simbolis, pakylėjantis virš šio materialaus pasaulio ir įvedantis į tikrovę, kurioje yra Dievas ir amžinybėn iškeliavę artimieji. Žvakės liepsna – tai iš Jėzaus Kristaus asmens, jo mokymo ir darbų, sklindanti šviesa, kuri išsklaido mirties tamsą ir teikia naujo gyvenimo šviesą ir šilumą. Prie kapų ne liūdnai rymojama, bet viltingai meldžiamasi, bendraujama su Dievu ir jame besiilsinčiais tėvais, broliais, seserimis. Tokiu būdu gyvai pergyvename svarbią tikėjimo tiesą apie šventųjų bendravimą, kurią būtent ir liudija vakar dienos Visų šventųjų iškilmė ir šiandienos Vėlinės. Mes, keliaujantys dar šioje žemėje dalijamės dvasinėmis dovanomis su tais, kurie užbaigę šį gyvenimą, yra skaistinami ir šventaisiais, kurie jau džiaugiasi dangaus laime, o kartu su dėkingumu priimame jų dvasines dovanas. Šis bendravimas vyksta toje pačioje mirtį nugalėjusio ir Prisikėlusio Kristaus dvasioje ir leidžia dar geriau suprasti ir įsisąmoninti tikrąją gyvenimo, mirties ir prikėlimo prasmę.