Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios jaunimo choro “Concordia” vadovę Gintarę Baltakytę kalbina Gintaras Pranckūnas
Jūs save laikote vargonais grojančia bažnyčios choro vadove ar vargonininke,vadovaujančia bažnyčios chorui?
Ištiesų esu tiesiog šv. Mikalojaus bažnyčios vargonininkė, o bažnyčios vargonininkas nėra žmogus tik puikiai grojantis vargonais(tokią prabangą sau gali leisti tik Katedra), jis turi mokėti: giedoti solo, tuo pačiu sau akompanuodamas (daug kam pradžioje tai būna nemažas iššūkis), o per kai kurias šventes ir be pritarimo, taip pat diriguoti, akompanuoti ir vadovauti chorui, šiek tiek išmanyti liturgiją ir kitus niuansus.
Kiek suprantu, turite muzikinį išsilavinimą, kokia jūsų įgyta specialybė?
Aš esu baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, chorinio dirigavimo specialybę, dar besimokydama mokykloje giedojau Vilniaus šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios vaikų chore, pas Dovilę Savickaitę. Tenai labai daug išmokau ir patyriau kaip gali būti smagu kartu mokytis, giedoti per šv.Mišias, o ypač per šventes. Vadovė buvo puikus autoritetas, vėliau ji mane ir pamokė groti šv. Mišiose. Šiuo metu esu 4 kurso vargonų specialybės studentė LMTA (Lietuvos Muzikos ir Teatro akademija).
Kaip greit „susigyvenote” su mūsų bažnyčios vargonais? Ar instrumentu buvo sudėtinga groti, jį valdyti?
Vargonai tuo ir ypatingi, kad kiekvienas instrumentas yra originalus ir savitas, tad vargonininko pareiga naujoje vietoje prisiderinti prie instrumento. Šv. Mikalojaus bažnyčia maža ir jauki, todėl pagal erdvę ir vargonėliai nėra dideli, koncertiniai. Tačiau grojimui liturgijoje jų pilnai pakanka. Labai smagu, kad yra veikiantis tikras su vamzdžiais ir dumplėmis, o ne elektrinis instrumentas. Šio instrumento garsas gyvas, ir jei groju garsiau, tikiu, kad ir kurtieji bažnyčioje jaučia vibracijas, jos nėra stiprios, bet kiekvienam žmogui turi švelnų poveikį, vieni nuo vargonų muzikos ima snūduriuoti, kiti atvirkščiai jaučiasi įgavę daugiau jėgų ar tiesiog nusiraminę. Vargonų būklė tikrai gera, už tai galima padėkoti buvusiems ir esamiems bažnyčios kunigams ir vargonininkams, kad prižiūri, neapleidžia ir vertina instrumentą. Vilniuje teko matyti ir daug prastesnės būklės vargonų. Žinoma, reikėjo laiko, kad priprasčiau, suprasčiau kuriuos registrus su kuriais derinti, kuriuos naudoti dažniau, kuriuos rečiau, kaip garsiai groti giedant vienai ir akompanuojant chorui, bei daug panašių dalykų. Tačiau tai nebuvo labai sudėtinga, sakyčiau, groti mūsų bažnyčios vargonais yra patogu ir malonu.
Šv. Mikalojaus bažnyčioje Jūsų vadovaujamas choras jau gieda antrus metus. Kaip čia atsidūrėte? Kiek chore žmonių? Kiek metų giedate kartu? Kaip atsirado choro pavadinimas? Kokia choro veikla?
Taip, mes čia tik antri metai, bet ištiesų 2020 metų vasario mėnesį švęsime 4 metukų gimtadienį. Dalis žmonių dar gieda nuo choro sukūrimo. Esame dešimties žmonių suaugusiųjų ir jaunimo choriukas, iki choro ,,titulo” dar vis trūksta žmonių. Todėl visada esame atviri ir laukiame norinčių prisijungti ir giedoti choriuke!
Susibūrėme mes šv. Onos bažnyčioje. Po truputį mokėmės giedoti, darniai susigiedoti kartu, pažinome vienas kitą, susibendravome, choriukas mums tapo lyg antra šeima. O kai bažnyčioje pasikeitė šv.Mišių forma,(šiuo metu ten meldžiamasi pagal ekstraordinarinį ritą, lotynų/lietuvių kalbomis, giedamas grigališkasis choralas), teko ieškoti kitos vietos. Kai nebegiedojome šv. Onos bažnyčioje ir kol gavome kvietimą giedoti šv. Mikalojaus bažnyčioje, apie pusmetį buvome choras be parapijos, todėl reikėjo pavadinimo, nes veiklą tęsėme, repetavome, giedojome atlaiduose keliose Vilniaus bažnyčiiose. Buvo ir daugiau minčių ir įdėjų, bet už ,,Concordia” nubalsavo didžioji dauguma. Šis žodis turi nemažai reikšmių, bet pagrindinės – sutarìmas, sántarvė, dermė̃,. darnà, harmònija, gali būti verčiamas net kaip širdies harmonija. Mano nuomone, chore tai yra vieni svarbiausių dalykų. O kai jau tarpusavyje derame, tuomet galima dalytis su visais klausančiais ir į jų širdis atnešti šiek tiek harmonijos ir darnos.
Dalis bendruomenės, pradėjo lankytis šv. Mikalojaus bažnyčioje, ten persikėlė suaugusiųjų ir jaunimo grupelės, o vėliau, lyg mažas Dievo stebuklas, buvome ir mes pakviesti giedoti sekmadieniais 10 val. šv. Mišiose. Labai džiaugiamės ir esame dėkingi, kad klebonas mus priėmė, už jo globą, palaikymą ir paramą mūsų tarnystėje.
Mes ne tik repetuojame kartą per savaitę ir giedame per 10val. Šv.Mišias sekmadieniais, bet ir per šventes. Vasara važiuojame į choriuko savaitgalio stovyklą, dalyvaujame Šiluvos, Aušros vartų ir kituose atlaiduose. Choras yra labai gyvas instrumentas, ir tuo nuostabus, kad skirtingo charakterio, balso tembro, amžiaus ir muzikinio išsilavinimo žmonės sugeba tarpusavyje bendrauti, įsiklausyti, išgirsti vienas kitą ir giedoti nuoširdžiai. ,,Jei nėra sutarimo grupėje, nederame ir giedodami” yra pasakęs vienas Palendrių vienuolyno brolis. Tai tikra tiesa, choras yra Bažnyčios bendruomenės dalis, kur labai svarbus vienas kito palaikymas tikėjimo ir gyvenimo išbandymuose, taip pat kartu dalijimasis savo džiaugsmais. Dėl paprasto ir šilto bendravimo atsiranda santykis, lyg šeimoje. Kai čia atėjęs neturi būti kažkuo, o gali būti tiesiog savimi.
Liturgijos metu atliekamos giesmės ir himnai yra sakralinė muzika ir jos tekstai yra aprobuoti. Kaip parenkate melodiją Žodžio liturgijos metu giedamoms atliepamosioms psalmėms ar prieš Evangelijos skaitinį giedamai ‘Aleliuja’? Ar aptariate tai su parapijos klebonu ar turite pasirinkimo laisvę?
Visos choro giedamos giesmės yra iš giesmynų, kuriuose giesmių tekstai jau yra patvirtinti, juose yra tiek Mišių dalių giesmės, kaip Kyrie, Gloria ir pan. tiek atliepiamųjų psalmių melodijos ir šv.Mišių įvairaus liturginio laiko giesmės. Su klebonu aptariame tik privalomas giesmes ir giedojimus turėsiančius skambėti šventinėse šv. Mišiose. Visur kitur turiu pasirinkimo laisvę, tuo labai džiaugiuosi, kad klebonas manimi pasitiki, tačiau stengiuosi giesmių tekstus pritaikyti prie sekmadienio evangelijos, skaitinių bei liturginio laiko.
Kaip dažnai mokotės naujų giesmių ir kiek jau turite savo „repertuare”?
Per 4 metus jų tikrai nemažai išmokome, bet niekada neskaičiavau. O mokomės naujų giesmių labai įvairiai: prieš prasidedant naujam liturginiam laikui, taip pat įvairiems atlaidams ar šventėms, kartais patys choristai kažką pasiūlo išmokti pagiedoti, taip tas repertuaras ir plečiasi. Repertuare jaunimo, vaikų (nes giedame šv. Mišiose, kuriose dalyvauja vaikai besiruošiantys pirmajai Komunijai), tiek klasikinės giesmės, mokame ir kelis grigališko choralo pavyzdžius. Giedame tiek vienu balsu, tiek keliais. Mokėti pagiedoti teisingas natas ir žodžius dar ne viskas, todėl repetuojame kartą per savaitę ir stengiamės, kad mūsų giedojimas ne trukdytų, o padėtų visiems melstis šv. Mišių metu.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu puikiam chorui “Concordia” gyvuoti dar daug metų. Taip pat dėkoju Gintarei, kad pakalbino ir kelis choristus. Štai jų mintys.
Violeta. Esu laiminga, galėdama muzikos ne tik klausytis, bet ir atlikti ją. Giedoti šv.Mišių metu – ir atsakomybė, ir džiaugsmas. Norisi, kad mūsų giesmės žmonėms patiktų.
Mūsų choras nedidelis, todėl giedoti keliais (2 – 4) balsais yra iššūkis, dažnai to negalime fiziškai padaryti, o norai yra dideli ir gražūs, kaip ir tie kūriniai – ir nauji, ir seniau išmokti. Mūsų vadovei viskas įmanoma.
Dėkoju Dievui už šią dovaną – chorą, kurią gavau jau brandžiame amžiuje.
Laura. Giesmė man yra labai stipri maldos forma. Šitame chore yra gera, nes visi čia susirenka šlovinti Viešpatį ne tik žodžiu, bet ir giesme.
Petras. Atėjau į chorą, nes patiko Dievo garbinimas giesme, ir norėjosi išmokti ir pačiam per giesmę taip garbinti.
Prieš tai nieko bendro su muzika neturėjau, tai vadovė Gintarė nemažai vargo turėjo kol patenkinamai pradėjau giedoti (ausis skaudėjo). O aš nemėgstu lengvai pasiduoti ir nebijau intensyvaus darbo, kai tai ką darau teikia džiaugsmą ir dvasiškai augina. Giedojimas man Dievo garbinimas, bendra malda.
Choras tai ir jo nariai, kurie pas mus draugiški ir išskirtinės asmenybės, o vadovė pastoviai negaili iššūkių, kurie didina mūsų profesionalumą ir gebėjimus. Rutina praskaidrinama kelionėmis ir išvykomis su giesme, tai choro stovyklos, giedojimas per mūsų ir kitų bažnyčių atlaidus.
Lina. Prieš 4 metus mes visi, šiuo metu giedantys chore – gavome didelę dovaną, – galimybę giedoti pagrindinėse šv.Onos bažnyčios mišiose.
Susibūrėm entuziastai, o mūsų vadovė Gintarė priėmė mus visus : ir mažą ir didelį, ir mokantį dainuoti ir ne. Jos meilė savo darbui ir mums – buvo ir yra iki šiol besąlyginė. Ši meilė mus vienija, įpareigoja ir teikia didelį džiaugsmą. Visi esame kaip šeima, jau penktus metus susitikdami kiekvieną sekmadienį kartu pasimelsti giesmėmis.
Gintaro Pranckūno ir choro archyvo nuotraukos