Vilniaus šv. Mikalojaus parapijos tikinčiųjų piligriminė kelionė į Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedrą
Apie būsimą Teofiliaus Matulionio beatifikaciją jau girdime beveik pusmetį, paskirta ir iškilmingo renginio Vilniuje data – š.m. birželio 25 d. Žinome, kad buvo kankinys, daug metų už tikėjimą kalėjęs sovietų kalėjimuose ir lageriuose. Bet to žinojimo buvo kiek mažai, todėl ryžomės važiuoti į Kaišiadorių katedrą, švęsti Eucharistiją prie Garbingojo Dievo tarno palaikų ir prašyti vyskupo Teofiliaus užtarimo ir malonių mūsų parapijai, sau patiems, bei mūsų artimiesiems.
Ši neilga piligriminė kelionė buvo verta kiekvienos minutės nuo pat pirmo susitikimo su seserim Dalia prie parapijos namų iki jaukios agapės su seserim Jurgita pabaigos.
Bet pradžioje buvo kripta su būsimojo palaimintojo palaikais ir šv. Mišios.Taupi žodžiais, bet dosni prasmių buvo mūsų klebono Aušvydo Belicko homilija. Sužinojome, kad Vilniaus šv. Mikalojaus parapijoje yra kunigavęs Juozapas Kukta, vėliau tapęs pirmuoju Kaišiadorių vyskupu (jo palaikai palaidoti toje pačioje kriptoje šalia Dievo tarno Teofiliaus Matulionio). Štai tokia netikėta sąsaja tarp mūsų parapijos ir Kaišiadorių vyskupijos istorijų. Kripta – šventa ir aidi vieta, kur gerai girdėjosi net tylutėliai kunigo maldos prieš Komuniją žodžiai, o mūsų choru tariama Viešpaties malda, rodos, net fiziškai virpino širdis. Duona ir vynas kiekvienų Mišių metu virsta mūsų Išganytojo Kūnu ir Krauju, bet yra akimirkos, kai šis virsmas krypteli mūsų širdis Dievop. Ten, Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros požemyje, prie vyskupo Teofiliaus Matulionio palaikų mūsų širdys kryptelėjo.
Laiptais iš kriptos kilome susitelkę ir vienas kitam artimesni.
Sesuo Jolanta katedros Dievo Gailestingumo koplyčioje papasakojo apie mūsų lankomos bažnyčios istoriją. XX a. pradžioje sumanyta statyti kaip ne parapijinė bažnyčia, po netikėtų istorijos vingių baigiama statyti jau kaip Kaišiadorių vyskupijos Kristaus Atsimainymo katedra. Koplyčioje yra lietuviams artimų šventųjų Jono Pauliaus II, sesers Faustinos Kovalskos ir palaimintojo Mykolo Sopočkos relikvijos. Antroji katedros koplyčia yra tvarkoma ruošiantis ten perkelti būsimo palaimintojo kankinio Teofiliaus Matulionio palaikus ir jos aplankyti nepavyko.
Po katedros apžiūrėjimo parapijos namuose sesuo Jurgita mums parodė netikėtai įtaigų dokumentinį filmą “Palaimintasis kankinys. Žvilgsnis į arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą”. Filmo kadruose matėme Teofilių Matulionį su gimnazisto uniforma, kunigo sutana, kalinio drabužiais, vyskupo insignijomis ar tremtinio darbine šimtasiūle ir visose nuotraukose švytėjo taurus Dievo tarno veidas. Šis filmas, tai tarsi preciziškai dokumentuota vyskupo kankinystės istorija, kurioje nėra vietos faktų interpretacijai. Už tikėjimą persekiotas, kalintas, kankintas, ir galop net nužudytas. Tikslios datos, dokumentų kopijos, kalėjimų ir lagerių pavadinimai. Ir vėl tas pats taurus ir šviesus vyskupo Teofiliaus Matulionio žvilgsnis iš nuotraukų.
Po filmo buvome sesers Jurgitos pavaišinti arbata su gardėsiais. Pasijutome lyg savo parapijos salėje. Prieš išvykdami gavome po dailų Kaišiadorių vyskupijos katedros „piligrimo pažymėjimą“. Dar kartą ačiū mieloms seserims salezietėms Daliai, Jolantai, Jurgitai ir zakristijonui Kęstučiui už širdingą priėmimą.
G.P.