KRISTAUS GUNDYMAS DYKUMOJE

Kristaus gundymas dykumoje, 12 a. mozaika. Venecijos šv. Morkaus bazilika.

Šiandien, Pelenų trečiadienį, pradedame gavėnios metą, keturiasdešimt pasirengimo švęsti šventąsias Velykas dienų. Mūsų dvasiniame kelyje tai ypatingo įsipareigojimo laikas. Skaičius „keturiasdešimt“ Šventajame Rašte pasikartoja nekart. Jis pirmiausia primena keturiasdešimt Izraelio tautos klajonių po dykumą metų – ilgą ne tik Dievo tautos ugdymo, bet ir pagundos sulaužyti sandorą su Viešpačiu laiką. Taip pat keturiasdešimt dienų pranašas Elijas keliavo prie Horebo kalno; prieš pradėdamas viešąją veiklą, Jėzus tiek pat laiko praleido dykumoje, kur buvo gundomas velnio. Šiandienėje katechezėje norėčiau stabtelėti prie šio Viešpaties žemiškojo gyvenimo tarpsnio, apie kurį skaitysime artimiausio sekmadienio Evangelijos skaitinyje.

Dykuma, į kurią Jėzus pasitraukia, pirmiausia yra tylos, neturto vieta, kur žmogus neturi jokios materialios paspirties, atsiduria pagrindinių gyvenimo klausimų akivaizdoje, yra skatinamas suvokti tai, kas esminga, ir todėl jam pasidaro lengviau susitikti su Dievu. Bet dykuma yra ir mirties vieta, nes kur nėra vandens, ten nėra nė gyvybės, tai taip pat vienatvės vieta, kur žmogus labai stipriai patiria pagundą. Jėzus išeina į dykumą ir yra gundomas palikti Dievo Tėvo nurodytą kelią ir pasukti kitais, lengvesniais bei pasaulietiškesniais takais (plg. Lk 4, 1–13). Tad jis prisiima mūsų pagundas ir neša mūsų varganumą, kad įveiktų blogį ir atvertų mums kelią pas Dievą, atsivertimo kelią.

Jėzaus dykumoje patirtų gundymų apmąstymas kviečia kiekvieną iš mūsų atsakyti į pamatinį klausimą: kas iš tiesų svarbu mano gyvenime? Iš pradžių velnias gundo Jėzų paversti akmenis duona alkiui numalšinti. Jėzus atsako, kad žmogus gyvas ne vien duona: neatsiliepęs į tiesos alkį, Dievo alkį, jis negali būti išgelbėtas (plg. 3–4 eil.). Paskui velnias Jėzų vilioja galios keliu: nuveda jį ant kalno ir pasiūlo žemės karalystes; bet šitai nėra Dievo kelias: Jėzus puikiai žino, kad pasaulį išgelbės ne pasaulietinė galia, bet kryžiaus, nuolankumo, meilės galia (plg. 5–8 eil.). Galiausiai velnias siūlo Jėzui mestis žemyn nuo Jeruzalės šventyklos šelmens ir būti išgelbėtam Dievo tarpininkaujant jo angelams, šitaip sensacingai išbandant Dievą; bet Jėzus atsako, kad Dievas nėra objektas, kuriam būtų galima primesti savo sąlygas, nes jis visa ko Viešpats (plg. 9–12 eil.). Kokia šių trijų Jėzaus gundymų esmė? Siūlymas paversti Dievą įrankiu, pasinaudoti juo siekiant savo interesų, savo garbės ir sėkmės. Vadinasi, iš esmės kėsintis užimti Dievo vietą – pašalinti jį iš savo gyvenimo ir padaryti atrodantį nereikalingą. Tad kiekvienas turėtų savęs paklausti: kokią vietą Dievas užima mano gyvenime? Kas yra Viešpats – Jis ar aš?

Įveikti pagundą pajungti Dievą sau bei savo interesams ar nustumti jį į šalį ir atsigręžti į teisingą prioritetų tvarką bei suteikti Dievui pirmutinę vietą yra kelionė, į kurią leistis privalu kiekvienam krikščioniui. „Atsiversti“ – tokį kvietimą gavėnios metu girdėsime daug kartų – reiškia sekti paskui Jėzų taip, kad jo Evangelija būtų konkretus gyvenimo vadovas; reiškia leisti Dievui mus perkeisti, nustoti manyti, kad esame vieninteliai savo gyvenimo statydintojai; reiškia pripažinti, kad esame kūriniai, priklausomi nuo Dievo, jo meilės, ir kad tik „netekdami“ savo gyvybės Jame, galime ją išsaugoti. Tai reikalauja priimti sprendimus Dievo žodžio šviesoje. Buvimas krikščionimi šiandien nebėra tiesiog gyvenimo krikščioniškąsias šaknis turinčioje visuomenėje padarinys: net tie, kurie gimę krikščioniškose šeimose ir religiškai išauklėti, kasdien turi atnaujinti savo apsisprendimą būti krikščionimi, t. y. nepaisydami visų sekuliarizuotos kultūros gundymų bei daugelio amžininkų kritiškų pastabų, teikti Dievui pirmą vietą.

Pop. Benediktas XVI

Bažnyčios žinios Nr.  (392) 2013

Scroll to Top