Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje vartojama daugiskaita Kūčios. Šis pavadinimas taikomas ne tik patiekalams (valgyti Kūčias), bet ir dienai prieš Kalėdas (Kūčių diena, vakaras). Nors kai kuriose vietose vartojama vienaskaita (kūčia). Pavadinimas gana anksti skolintas iš gudų kutja. Apie XIII a. vidurį mindauginės Lietuvos sudėtyje jau buvo nemažai gudiškų žemių. Dar gerokai prieš krikštą lietuviai susipažino ir su Kalėdomis (plg. gud. kolady).
Religine prasme Kūčios – iškilminga religinė Kalėdų išvakarių vakarienė. Ji kai kuriose tautose (vokiečių, lenkų, lietuvių) yra išlikusi kaip tąsa pirmųjų amžių agapės, kai krikščionys, baigę vigiliją (budėjimą) ir pasninką, parsinešę palaimintos duonos (eulogija), bendrai sėsdavo prie stalo pasistiprinti. Ši pirmųjų amžių tradicija kartu su krikščionybe atėjo į Lenkiją, paskui į Lietuvą.
Kadangi Kalėdų vigilijos diena – pasninko, todėl visą dieną nieko nevalgydavo. Kūčios gali prasidėti tik vakare, danguje pasirodžius žvaigždėms.
Kūčių valgių Lietuvoje paprastai 12 (kitose tautose 7, 8, 9, 13). Visi patiekalai pasninko.
Kūčių stalas dengiamas šienu (Kristus gimė ėdžiose), balta drobule, ant kurios dedami valgiai.
Kūčios pradedamos bendra šeimos malda, prie stalo sėdama pirmenybės tvarka (kartais nesant kurio šeimos nario paliekama tuščia vieta). Pradedama susitaikymu bei kalėdaičio laužymu ir dalijimusi, sakant sveikinimus ir linkėjimus. Paskui valgomi kiti valgiai. Kūčios baigiamos kokia nors kalėdine giesme ar malda.
Kūčių vakarą uždegama papuošta eglutė, po kuria įrengiama maža prakartėlė, dedamos dovanos vaikams ir kitiems šeimos nariams. Eglutė krikščionybėje įprasminta kaip medis, išaugęs iš Adomo burnos. Ji simbolizuoja Kristų, amžiną gyvybę, yra vilties ženklas. Žvakelės ant eglutės primena Kristaus nešamą šviesą, eglutės papuošimai – Kristaus Gimimo dvasines dovanas.
* * *
Visi: Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Vad.: Pasiklausykime šventosios Evangelijos apie Jėzaus Kristaus gimimą.
(Evangelija skaitoma atsistojus prie stalo)
„Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.
Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpats angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai Jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 1-14).
KŪČIŲ VAKARIENĖS MALDA IR PALAIMINIMAS
Viešpatie Kristau, atnešęs žemei džiaugsmą ir išganymą! Laimink visus: didelius ir mažus, sveikus ir ligonius, liūdinčius ir besidžiaugiančius, čia susirinkusius ir negalėjusius atvykti. Būki jų ramintojas ir globėjas, teiki mums viltį bei stiprybę. Mums, čia susirinkusiems, įkvėpk krikščioniškos meilės bei vienybės dvasią, kad visur ir visuomet jaustumės vieningi per Tave ir su Tavimi.
Teiki amžiną atilsį mūsų šeimos, giminės ir bendruomenės mirusiems, amžinoji šviesa jiems tešviečia, tegul ilsisi ramybėje.
Palaimink, Dieve, šias Kūčių stalo gėrybes, kuriomis stiprinsėmis šį vakarą Tavo dosnumo dėka per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.