Bažnyčios dvasiniame, dieviškajame, amžinajame gyvenime Jėzus Kristus prisiėmė ypatingą vaidmenį. Naujosios Dievo tautos nariais ir naujosios sandoros paveldėtojais tampa tie, kurie dalyvauja Jėzaus gyvenime – ir tai ne simboliniu, o pačiu tiesiausiu būdu. Jėzus kalbėjo atėjusioms jo paklausyti minioms: ”Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad , kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius (Jn 6, 48 – 51).
Žydams ėmus tarpusavyje dėl jo žodžių ginčytis, Jėzus pakartojo: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums; jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius” (Jn 6, 53 – 58).
Ankstyvoji krikščionių bendruomenė turėjo labai ryškią vienumo su Jėzumi savimonę. Apaštalų darbų knyga mums liudija ankstyvosios Bažnyčios tikėjimą ir veiklą. Visų pirma ankstyvoji Bažnyčia laikė save Jėzaus, Mesijo, kurį Dievas pasiuntė įvykdyti amžinojo išganymo planą, bendruomene. Ankstyvoji Bažnyčia tikėjo, kad Jėzus ją įkūrė ir pasiuntė tęsti išganymo darbą visoje žemėje ir suvienyti visus žmones į naują Dievo tautą.
Petras iškilmingai skelbė: “Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių. Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Apie jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kas jį tiki, gauna jo vardu nuodėmių atleidimą (Apd 10, 39 – 43).
Suvokdama esanti naujoji Dievo tauta, Bažnyčia buriasi apie Kristų – gyvąjį akmenį, žmonių atmestą, bet Dievo išrinktą. Bažnyčia suvokia save kaip šventąją kunigystę, kaip gyvuosius akmenis, kurie iš savęs pačių stato dvasinius namus ir atnašauja dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų.
Ankstyvąją Bažnyčią sudarė ne individualiai tikėjimą Jėzumi Kristumi išpažįstantys žmonės, bet bendruomenė, susibūrusi apie dvylika apaštalų. Tai paprasti tikintieji ir bendruomenės vadovai, kurie yra atsakingi už bendruomenės gyvenimo tvarką bei jos augimą. Ankstyvosios Bažnyčios vadovai buvo apaštalai, išsirinko padėjėjus – diakonus. Tarp apaštalų vadovaujantis vaidmuo tenka Petrui, kuris priimdavo arba patvirtindavo visus svarbiausius ankstyvosios krikščionių bendruomenės gyvenimą liečiančius sprendimus.
Dr. Irena Vaišvilaitė Šaltinis: www.baznycioszinios.lt