„Skelbiu jums didį džiaugsmą… Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10–11)
Dievas tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų. Dievas nėra tolimas: jis artimas, jis yra „Emanuelis“, Dievas-su-mumis. Jis nėra nepažįstamasis, bet turi veidą, Jėzaus veidą.
Tai visada nauja, visada nuostabą kelianti žinia, pranokstanti visas mūsų drąsiausias viltis. Pirmiausia todėl, kad tai ne tik žinia: tai įvykis, vyksmas, kurį Jėzaus Kristaus asmenyje regėjo, girdėjo, lytėjo patikimi liudytojai. Kartu su juo gyvendami, matydami jo darbus ir girdėdami jo žodžius, jie Jėzuje įžvelgė Mesiją; o pamatę jį po nukryžiavimo kaip Prisikėlusįjį, tapo tikri, kad Jis, tikras žmogus, kartu yra tikras Dievas, vienatinis Tėvo Sūnus, pilnas malonės ir tiesos (plg. Jn 1, 14).
„Žodis tapo kūnu.“ Šio apreiškimo akivaizdoje mums dar kartą kyla klausimas: kaip tai įmanoma? Žodis ir kūnas yra dvi priešingos tikrovės: kaip amžinas, visagalis Žodis gali tapti trapiu ir mariu žmogumi? Atsakymas tik vienas: meilė. Kas myli, trokšta dalytis su mylimuoju, būti su juo susivienijęs, o Šventasis Raštas kaip tik pateikia mums didžią Dievo meilės savo tautai, kurios viršūnė yra Jėzus Kristus, istoriją.
Dievas iš tikrųjų nesikeičia: jis ištikimas sau pačiam. Tas, kuris sukūrė pasaulį, yra tas pats, kuris pašaukė Abraomą ir Mozei apreiškė savo vardą: „Aš esu, kuris esu. <…> Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo <….> gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (plg. Iš 3, 14. 15; 34, 6). Dievas nesikeičia, jis nuo amžių ir per amžius yra meilė. Jis, kaip toks, yra Bendrystė, Vienybė Trejybėje, o visi jo darbai ir žodžiai krypsta į bendrystę. Įsikūnijimas yra kūrinijos viršūnė. Jėzui, žmogumi tapusiam Dievo Sūnui, Tėvo valia ir Šventosios Dvasios veikimu prasidėjus Marijos įsčiose, kūrinija pasiekė savo viršūnę. Visatą tvarkantis pradas, Logos, pradėjo egzistuoti pasaulyje, laike ir erdvėje.
„Žodis tapo kūnu.“ Šios tiesos šviesa pasirodo tam, kuris ją priima tikėjimu, nes tai – meilės slėpinys. Tik kas atsiveria meilei, yra apglėbiamas Kalėdų šviesos. Taip buvo Betliejaus naktį, taip yra ir šiandien. Dievo Sūnaus tapimas žmogumi yra įvykis, nutikęs istorijoje, tačiau ją sykiu peržengiantis. Pasaulio naktyje įžiebiama nauja šviesa, pasirodanti paprastoms tikėjimo akims, gerai ir nuolankiai, Išganytojo laukiančiai širdžiai. Jei tiesa tebūtų matematinė formulė, ji tam tikra prasme pirštųsi savaime. Tačiau jei tiesa yra meilė, ji reikalauja tikėjimo, mūsų širdies tariamo „taip“.
O ko iš tiesų ieško mūsų širdis, jei ne tiesos, kuri yra meilė? Vaikas jos ieško savo dažnai nuginkluojančiais ir susimąstyti verčiančiais klausimais; jos ieško jaunuolis, trokštantis atrasti giliąją savo gyvenimo prasmę; jos brandesniais savo gyvenimo metais ieškos vyrai ir moterys, kad ja galėtų vadovautis bei remtis vykdydami šeimos ir darbo pareigas; jos ieško pagyvenę žmonės, kad atbaigtų savo žemiškąją egzistenciją.
„Žodis tapo kūnu.“ Kalėdų žinia yra šviesa ir tautoms, bendram žmonijos keliui. „Emanuelis“, Dievas-su-mumis, atėjo kaip teisingumo ir taikos karalius. Jo karalystė – žinome – nėra iš šio pasaulio, bet svarbesnė už visas šio pasaulio karalystes. Ji kaip žmonijos raugas: jei jo nebūtų, išsektų jėgos, varančios tikrąją plėtrą, – paskata bendradarbiauti bendrajam gėriui, nešališkai tarnaujant artimui, taikiai kovojant dėl teisingumo. Tikėti į Dievą, panorusį pasidalyti mūsų istorija, yra nuolatinis padrąsinimas įsipareigoti tai istorijai, nepaisant jos viso prieštaringumo. Jis yra vilties pagrindas visiems, kurių kilnumas įžeistas ar pažeistas, nes Jis, kuris gimė Betliejuje, atėjo iš pagrindų išlaisvinti žmones iš bet kurios vergijos.
Pop.Benediktas XVI