2017 m. gegužės 14 d., šv.Mikalojaus bažnyčioje vyko 25 vaikų būrio Pirmosios Komunijos šventė.
„Kad būtum laimingas“…
Kunigaikštis M.K.Oginskis 1822 m., rašydamas gyvenimo priesakus savo 14 metų sūnui Irenėjui, pabrėžia : „ Štai ką aš tau patariu ir įpareigoju: „ Visų pirma įsisąmonink pagrindinę tiesą: žmogus – ne atsitiktinumo padarinys, jis negimsta be prasmės. Už viską jis turi būti dėkingas savo Sutvėrėjui – Dievui. Religija – tai žmogaus pareiga, kurią kaip dovana, jam davė pats Viešpats. Be religijos žmogus yra niekas, tiktai bereikšmis skaitmuo. Pirmiausia būk krikščionimi, būk paprastu tikinčiuoju, kol tapsi tikinčiu iš įsitikinimo. Tai, ką aš čia kalbu ir toliau pasakysiu, tau kol kas nelengva suprasti, bet vėliau tu įsitikinsi, kad šiuose priesakuose yra tai, kas būtina, kad taptum laimingu…“
Ateina laikas ir tėvai sisirūpinę pradeda ieškoti informacijos kaip parengti vaikus Pirmąjai Komunijai, kur vyksta tos pamokėlės? Kur arčiau namų, kam ryte, kam vakare ir tt. Taip 2016 metais Vilniuje, senamiestyje šv. Mikalojaus bažnyčioje susirinko būrelis vaikų, trokštančių gerai pasirengti Pirmajai Komunijai. Prasidėjo pamokėlės pas nuostabią mokytoją Birutę, kuri iškarto vaikus įtraukė į Dievo pažinimo pradžiamokslio pasaulį. Pamokėlės vyko sekmadieniais , iškarto po pamaldų. Tą rudenį atrodė, kad tai tęsis taip ilgai, o ėmė ir prabėgo kaip viena akimirka….
Atėjo 2017m gegužės 13d. Gražus sutapimas, nes kaip tik 100 metų nuo Fatimos Švč. M. Marijos apsireiškimo. Iš vakaro klausėmės Marijos radijo su sūnum apie trijų piemenėlių bendravimą su Marija ir jos įspėjimus žmonijai. … Laimė, kad Dievo bausmės žmonijai laikas dar atidėtas ir pratęstas gailestingumo laikas….. Reikia išnaudoti tą laiką …. mokymuisi , maldai ir tylai.
Ankstų, gražų, saulėtą rytą susirinko vaikai pirmosios išpažinties. Belaukdami vaikų tėvai kieme prisiminė sovietinius laikus . Pasirodo , ne vienas mokėmės vienoje mokykloje ir prisiminėm kai per šv.Velykas viena partinė mokyklos kgbistė mėtė į sieną jai vaikų padovanotus velykinius margučius. Deja , tais laikais daugelis iš mūsų buvo net nekrikštytas , nes tuo metu bijojo. Liko prisiminimuose neatverstos maldaknygės ir neišmoktos tikybos pradžiamokslio pamokos. Daugelis taip ir liko be apsaugos, be tų pirmų baltų marškinėlių, kurie apsaugo nuo blogio.
Laisvės laikas suteikė šansą išnaudoti ir sujungti nutrauktus tiltus laike tarp praeities ir dabarties. Juk kaip svarbu, kai vaikai iš tėvų sulaukia paskatinimo žengti tiesos link.
Pagaliau atėjo Pirmosios Komunijos diena. Prie šv. Mikalojaus bažnyčios rikiavosi vaikų būrys, drąsiai pasiryžusių žengti prie Dievo ,o susijaudinę tėvai laimino vaikus. Kažkada didelis išgyyvenimas Pirmosios Komunijos metu buvo ir būsimai šventajai seselei Faustinai. Tai įvyko 1914 m. prieš pat prasidedant Pirmajam pasauliniam karui. Jai buvo 9 metai. Kai po Pirmosios Komunijos kaimynė Berezinska iš Glogoveco paklausė ją, kodėl iš bažnyčios grįžta viena, o ne su kitomis draugėmis, Helena atsakė: „aš einu su Viešpačiu Jėzumi. Tapusi šventaja Faustina rašė, kad Vilnius – gailestingumo miestas. Tyliais , bet tvirtais žingsniais jau žengia Vilniaus vaikai pro vartus ir tikrai ne vieni. Pasakų laikas baigiasi, prasideda tikras, naujas gyvenimas Kristuje… Mišių metu kunigas Aušvydas sakė, kad tai vaikai aukso kainos, nes jų labai sumažėjo. …Bet svarbu ne kiek jų , o kokie…
Dar kartą norim padėkoti visiems pirmiems vaikų mokytojams Birutei ir kunigui Aušvydui už vedimą, patarimus ir už šviesą.
Vilniuje, Visai netoli nuo šv. Mikalojaus bažnyčios stovi M.K.Oginskio rūmai, ir dar girdisi Ogisnskio žodžiai savo sūnui Irenėjui : „Vaikeli mano, tu palieki tėvo namus ir nuo šio pirmojo žingsnio prasideda naujas tavo gyvenimo etapas, nuo šio momento tu gali pasakyti: „aš pradedu gyvenimą“. Labai atidžiai įsiklausyk į žodį „gyvenimas“ – tai ne tik gyvenimo darbas, kas yra visų gyvųjų priedermė, bet ir gyvenimo menas – todėl reikia susimąstyti apie esminius jo tikslus ir priemones jiems pasiekti. Tegul žodžiai „galvoti“, „susimąstyti“, „įsigilinti“ nebaugina tavęs, mano brangus sūnau. Nėra tokio amžiaus, kuriam protas būtų nepavaldus. Gyvenimo mokslas yra toks, kaip ir kiti mokslai, kurių galima išmokti, tik reikia prisiversti susikaupti pačiam savyje, perprasti save, įsiklausyti į patarimus žmonių, kurie ves tave pirmaisiais savarankiško gyvenimo keliais.” (Kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio priesakai keturiolikmečiam sūnui Irenėjui Oginskiui, 1822 m. išvykstančiam studijuoti į Italiją.)
Kristupas K.