Pradedant Adventą
Adventas – liturginių metų pradžia. Pirmąją šio laikotarpio dieną evangelijos ištrauka kalba apie pabaigą. Labai logiška. Pradžioje visų pirma reikia galvoti apie pabaigą. Liturginiai metai yra kaip kelionė. Kai žengiu pirmuosius žingsnius, turiu žinoti, kur einu. Tad apie kokią pabaigą kalba evangelijos skaitinys? Jėzaus sako:
Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse… Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe (Lk 21, 25-27).
Saulė, mėnulis, žvaigždės ir visa visata kalba apie Dievo buvimą. Tačiau tuo pat metu pasaulis mums uždengia Dievo veidą. Visa visata yra kaip mus skirianti uždanga. Jėzus pranašauja, kad kada nors dangaus galybės bus sukrėstos. Ši uždanga bus įveikta ir tuomet žmonės išvys Jį, ateinantį su didžia galybe ir garbe.
Apie tokią pabaigą mums kalba Adventas – liturginių metų pradžia. Ši pabaiga taip pat yra mūsų gyvenimo tikslas. Dangaus galybės sukrečiamos, uždanga perkeičiama, mes išvystame Dievo veidą – garbingąjį ir galingąjį Jėzų Kristų.
Adventas taipogi yra pasiruošimas šv. Kalėdoms. Tą dieną švęsime labai kuklų Dievo atėjimą. Vos pastebimą atėjimą. Daug kas nieko ypatingo nepastebėjo. Kai mąstome apie šv. Kalėdas, dera prisiminti Jėzaus žodžius apie dangaus galybių sukrėtimą. Tąkart, kai Dievas tapo žmogumi, visata buvo ar nebuvo sukrėsta? Taip, saulė, mėnulis ir visa kita liko savo vietose. Tačiau tąkart Dievas ypatingu būdu palietė regimybę. Jis susivienijo su žmogaus kūnu. Uždangoje – regimybėje – Dievas tapo regimas.
Advento laiku mums primenami abu įvykiai: buvęs – Dievo įsikūnijimas ir būsimas – galutinis susitikimas su Kristumi. Abiem atvejais dangaus galybės sukrečiamos. Pirma Dievas sukrečia regimybę labai švelnai –tampa žmogumi, o ateity sukrės stipriai – pasirodys su didžia galybe ir garbe.
Kun. Rimgaudas Šiūlys