Piligriminė išvyka


Birželio 12 d. Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje apsilankė seniausios Vilniaus šv. Mikalojaus  parapijos bendruomenė
. Šv. Mišias aukojo parapijoje dirbantys kunigai Medardas Čeponis ir Mindaugas Ragaišis, giedojo parapijos choras, vadovaujamas vargoninio Juozo Kairio. Šventovėje susitelkę visi kartu meldė Šventosios Dvasios dovanų: išminties, supratimo, patarimo, tvirtumo, žinojimo, maldingumo bei  Dievo gailestingumo sau, artimiesiems,  parapijai,  pasauliui, ieškantiems Dievo ir visiems, kurie Jo dar nepažįsta. Po šv. Mišių sukalbėjo Dievo Gailestingumo vainikėlį, o apsilankymą užbaigė velykine giesme Šventosios Dvasios atsiuntimu... 



Šv. Mišių metu, po Evangelijos, kunigas Mindaugas Ragaišis kalbėjo:

Turbūt nesuklysiu teikdamas, jog Šv. Dvasia yra pats slaptingiausias Švč. Trejybės asmuo. Apie Dievą Tėvą mes žinome, kad jis sukūrė ir palaiko pasaulį, yra visą ko, kas egzistuoja, šaltinis ir pradžia. Dievas Sūnus pažįstamas dar geriau: Jis įsikūnijo, tapo vienu iš mūsų. Trisdešimt tris metus gyveno žmogaus gyvenimą, galop dėl mūsų išganymo mirė ant kryžiaus ir po prisikėlimo su žmogišku kūnu įžengė į dangų. Šventosios Dvasios veikimas yra mažiau konkretus ir sunkiau apibūdinamas: Kaip moko Bažnyčia, ji yra Dievo galia ir jėga. Senatestamentinėje išganymo istorijoje kaip Dievo Dvasia ji reiškėsi dvejopu būdu: Pašaukdama ir įkvėpdama tam tikrus asmenis, įvykdyti Dievo užmojį istorijoje ar perteikti tautai Dievo žodį. Dvasios apdovanoti buvo išrinktosios tautos vadovai, t.y. teisėjai, karaliai, kunigai bei pranašai. Atitinkamai tauta laukė Mesijo, Dvasios pateptojo, kuris įgyvendins išganymą ir bus galutinis Dievo apreiškėjas. Antras Dvasios veikimo būdas buvo susijęs su kūrimu ir gyvybės palaikymu. Pasaulio kūrimo metu Dvasia plevena virš vandenų, dvasią Dievas įkvepia žmogui ir šis tampa gyvu, galop laikų pabaigoje išrinktoji tauta laukė, kad Dievo Dvasia suteiks jai naują gyvybę ir atnaujins kūriniją.

Panašiai apie Šventosios Dvasios veikimą kalba ir Sekminių iškilmės Mišių evangelija. Jėzus kaip Dvasia pateptasis, Mesijas, Kristus siunčia apaštalus. Jis suteikia jiems dalį siuntime, kurį jam yra pavedęs Tėvas. Šis uždavinys gali būti įgyvendintas tik veikiant Šventajai Dvasiai. Tik po Sekminių apaštalai išdrįsta viešai skelbti Jėzų ir ragina atsiversti ir tikėti juo, kaip Dievo atsiųstu atpirkėju. Šventoji Dvasia juos čia įkvepia ir palaiko, duoda jėgų liudyti tikėjimą, apsaugo nuo klaidų. Evangelija kalba ir apie antrą Dvasios veikimo būdą, būtent iš vidaus perkeičiantį ir atnaujinantį žmogų. Apaštalams suteikiama galia atleisti ar sulaikyti nuodėmes. Taip jie tampa pajėgiais įveikti griaunančią blogio jėgą, nugalėti priešą, kuris nuo pat žmonijos istorijos pradžios įneša susipriešinimą ir sėja mirtį. Tiek atleisti, tiek sulaikyti čia reiškia veikimą nukreiptą prieš blogio realybę. Atleidimu nuodėmė yra sunaikinama, išgydoma praeitis ir atveriama nauja gyvenimo Dievo valioje perspektyva, o sulaikant ji demaskuojama ir izoliuojama, atskiriama nuo tikinčiųjų bendruomenės... Atnaujinantis ir perkeičiantis Šventosios Dvasios poveikis yra pastebimas visuose sakramentuose... Neatsitiktinai teikiant sakramentus visuomet yra šaukiamasi Šventosios Dvasios, nes būtent Dvasia sudabartina Jėzaus išganingą veikimą žmogaus ir Bažnyčios gyvenime.

Iš to ką pasakiau apie Šventosios arba Dievo Dvasios veikimą išganymo istorijoje, Bažnyčios ir pavienio tikinčiojo gyvenime nesunkiai galima pastebėti, jog ji tiesiogiai yra susijusi su Dievo gailestingumo raiška bei įgyvendinimu. Veikiant Šventajai Dvasiai buvo apreikštas dieviškos meilės ir gailestingumo slėpinys. Taip pat ne be jos veikimo, kaip jau minėjau, yra įgyvendinimas gailestingumas arba žmogaus išganymas, nuteisinimas. Čia užtenka prisiminti Dvasios vaidmenį pranašų ir Jėzaus gyvenime... Taip pat ir mūsų laikas skelbiant tikėjimą ar kalbant apie Dievo gailestingumą, neapeinama be Dvasios veikimo. Ji įkvepia, apreiškia, leidžia patirti Dievo gerumą bei gailestingą veikimą, apreiškia Dievo meilės slėpinį. Taip pat būdama tiesos Dvasia, jei esame jai pakankamai atviri, apsaugo nuo klaidingo ar iškreipto gailestingumo supratimo, kuomet gailestingumas suprantamas kaip pigi dovana ar bet kokias pastangas keistis užgniaužiantis pataikavimas... Gailestingumas nors ir eina pirm teisingumo, tačiau šio nepanaikina. Jo Dievas nebruka per prievartą, bet kantriai laukia kol žmogus atsivers ir jį priims. Dėl to melskime, kad Šventoji Dvasia padėtų mums pažinti Dievo meilės slėpinio gelmę. Kad išgirdę Dievo gailestingumo kvietimą su nuoširdžiu tikėjimu atsilieptume į jį ir leistume Dievo Dvasiai perkeisti mus iš vidaus ir kad tapę naujais žmonėmis, atnaujintais pagal Jėzaus paveikslą, patys taptume gailestingumo nešėjais ir liudytojais šių dienų pasauliui bei žmogui. Amen.