Jurgis Matulaitis



Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis

Tik paduodami žmonėms tikrąją tiesą, mūs šventą katalikišką tikėjimą visam platume, visam pilnume, visoje grožėje ir skaistume, galėsime juos patraukti prie mūs Bažnyčios. Svarbus daiktas mokėti gerai kovoti dėl tiesos. Taip reikia mokėti ginti tiesą, kad net jos priešai, jeigu būtų prie to, išeitų įsitikinę, kad ginantis tiesą yra jiems pilnas meilės ir pagarbos.

Pal. Jurgis Matulaitis

Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime, netoli Marijampolės. Buvo jauniausias, aštuntas, vaikas šeimoje. Po trejų metų neteko motinos, o dešimtmetis liko visišku našlaičiu.

1879–1886 m. mokėsi Marijampolės mokykloje ir gimnazijoje, bet mokslus turėjo nutraukti dėl prasidėjusios kaulų džiovos, kurią kentė iki gyvenimo pabaigos.

1889 m. įstojo į Kelcų gimnaziją, o 1891 m. – į Kelcų kunigų seminariją. Šią panaikinus, 1893 m. buvo perkeltas į Varšuvos kunigų seminariją ir ją baigė 1895 m. Po to studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur gavo aukso medalį ir magistro laipsnį.

1898 m. lapkričio 20 d. Peterburge įšventintas kunigu. Po metų pradėjo studijas Fribūro universitete, Šveicarijoje. Paūmėjusią kaulų džiovą pristabdė atlikta operacija, ir Jurgis Matulaitis 1902 m. apgynė aukščiausio įvertinimo sulaukusią disertaciją, įgydamas teologijos daktaro laipsnį. Profesoriavo Kelcų kunigų seminarijoje, o 1905–1907 m. Varšuvoje ėjo gimnazijos kapeliono pareigas, įsijungė į krikščionišką socialinę veiklą, organizuodamas darbininkus, steigdamas vaikų prieglaudas, padėdamas vargšams, nepaisant tautybės ir religijos skirtumų.

1907–1911 m. dėstė sociologiją Peterburgo dvasinėje akademijoje.

1909 m. slapta įstojo į caro valdžios pasmerktą sunaikinti marijonų vienuoliją, prie naujų laikų reikalavimų priderino jos įstatus, kuriuos 1910 m. patvirtino Šventasis Sostas. 1911 m. mirus paskutiniam marijonų generolui kun. Vincentui Senkui, tapo atnaujintos vienuolijos generolu. Fribūre įkūrė slaptą marijonų noviciatą ir 1911–1914 m. jam vadovavo.

1914–1918 m. gyveno Varšuvoje. Įkūrė berniukų auklėjimo namus, o taip pat vienuolyną Bielianuose. 1918 m. atgaivino marijonų centrą Marijampolėje ir įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją.

1918 m. gruodžio 1 d. konsekruotas vyskupu ir paskirtas valdyti Vilniaus vyskupiją. Daug iškentėjo dėl šio krašto gyventojų tautinių ir politinių ginčų, bet liko ištikimas nuostatai blogį nugalėti gerumu, tarnauti Kristui ir Bažnyčiai. 1924 m. įsteigė Jėzaus Eucharistijoje Tarnaičių seserų kongregaciją.

1925 m. atsisakė Vilniaus arkivyskupo pareigų ir popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas arkivyskupu bei Lietuvos Apaštališkuoju Vizitatoriumi. 1926 m. dalyvavo Čikagos Eucharistiniame Kongrese JAV, aplankė lietuvių parapijas šioje šalyje.

Nemažai prisidėjo gerinant Lietuvos santykius su Šventuoju Sostu, daug nuveikė steigiant bažnytinę Lietuvos provinciją ir parengiant konkordatą.

Mirė Kaune 1927 m. sausio 27 d. Jo paskutiniai, testamentiniai žodžiai savo dvasios vaikams buvo „Rikiuokitės, pasišvęskite! Rikiuokitės ir aukokitės!“ Popiežius Pijus XI Jurgį Matulaitį ne kartą yra pavadinęs „Dievo vyru, tikrai šventu žmogumi“.

1934 m. arkivyskupo Jurgio Matulaičio kūnas iškilmingai perkeltas iš Kauno katedros kriptos į Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, kurioje specialiai įrengtas kapas Jėzaus Širdies koplyčioje.

1953 m. pradėta beatifikacijos byla, o 1987 m. birželio 28 d. popiežius Jonas Paulius II Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju. 

                                                       x x x

VYSK. JURGIO MATULAIČIO PAMOKSLAS INGRESO DIENĄ VILNIAUS KATEDROJE

1918 m. gruodžio 8 d.

Santrauka

(Publikuota: „Arkivyskupas Jurgis Matulevičius“, red. Kazimieras Čibiras, 1933, Marijonų spaustuvė Marijampolėje.)

Švetasis Tėvas paskyrė mane šios garbingos diecezijos vyskupu, ganytoju.

Pirmą kartą stoju šioje vietoje su jumis, mieliausieji, viešai ir atvirai pasikalbėti, kaip mes drauge gyvensime, kaip mes sielų reikalus aprūpinsime, kaip savo priedermes atliksime. Stoju nepažįstamas, todėl pirmučiausia prašau vieno dalyko – laikykite mane Kristaus tarnu, atsiųstu jums rodyti į dangų kelią ir vesti į amžinąją laimę. Nuo šio laiko mes gyvensime kaip viena didelė dvasinė šeima, kurios aš būsiu tėvu ir vadu šioje vargingoje dvasinėje kelionėje.

Matyti laukėte: kas bus naujas ganytojas? Taigi štai ko galite laukti ir reikalauti iš manęs: „Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime per Kristų, ne kad mes būtumėm savaime tinkami ką nors manyti lyg iš savęs, bet mūsų tinkamumas yra iš Dievo“ (2 Kor 3,5-6)

Aš rūpinsiuosi būti savo avelių pas Dievą tarpininkas ir užrarytojas. Eidamas prie altoriaus ir laikydamas šv. Mišias Dangaus Tėvui, Nekalčiausią Avinėlį aukosiu ne tiktai už save, bet ir už visą dieceziją; - kad gerieji sustiprėtų, nusidėjėliai grįžtų, ligonys ir nelaimingieji nusiramintų; kad mirusieji patirtų gailestingumo ir būtų išgelbėti.

Būsiu visų mokytojas. Atsidėjęs ir be atvangos, kiekviena proga, skelbsiu jums Dievo žodį.

Šviesiu, kad pažintumėt Dievą – Kristų – Bažnyčią. Priminsiu Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Mokysiu dorovės ir rausiu nedorybes. Skleisiu meilę, teisybę, blaivybę. Teiksiu Dievo malones (šv. Sakramentus).

Rūpinsiuosi būti tėvu ir bičiuliu. Būsiu bičiulis mažiems vaikeliams; kad mokytųsi jie pažinti Dievą, maldos, klusnybės, tvarkos; saugosiu jų nekaltybę, saugosiu nuo nuodėmių ir papiktinimų. Būsiu bičiulis neturtėliams ir nelaimingiesiems. Guosiu pavargėlius; raginsiu turtingus, kad dalytųsi su jais. Neatstumsiu nuo savęs nei vieno. Santaikoje su visais gyvendamas, rūpinsiuos, kad viešpatautų meilė, kad nebūtų barnių, neapykantų, nuoskaudų. Noriu būti atlaidus piktiems, parama silpniems, užvėja geriems.

Didžios mane laukia priedermės. Įdėsiu į jas visą savo darbą, visą sveikatą, kad tik jos būtų atliktos. Rūpinsiuos, kaip Kristus, apglobti visus; būti visiems visu kuo. Dėl tiesos esu pasiryžęs guldyti galvą. Noriu būti ne kuo kitu, kaip tik tėvu ir ganytoju, Kristaus sekėju. Mano darbo dirva – Kristaus Karalija. Mano partija – Kristus. Tikiuosi, kad Dievo malonė bus su manim ir tinkamai kreips visus mano žingsnius.

Ko iš jūsų laukti ir reikalauti? Jei nuo šiol mes būsime tik viena didelė šeima, tai iš vien turime ir dirbti. Aš už jus melsiuos, bet ir jūs melskitės už mane. Tų jūsų maldų prašau kokarščiausiai. Prašykite, kad Dievas man šviestų, stiprintų, man padėtų visuose mano darbuose. Be Dievo malonės – silpnas, nieko negaliu. Jūsų priedermė – imtis į širdį Dievo žodį. „Kas jūsų klauso, manės klauso; kas jus niekina, mane niekina“. Pasitikėkite manim! Atidarykite man savo širdis!

Tiesa, didžios mano pareigos, bet esu kupinas vilties, kad Dievas padės jas atlikti. Sveikinu jus visus vardu Dievo Tėvo, kurio Apvaizda yra mano globai pavedusi šią dieceziją; vardu Jėzaus Kristaus, kurio malonė mane čia paskyrė; vardu Šventosios Dvasios, kuri mums duota, kad mumyse gyventų ir padarytų mus Dievo sūnumis. Sveikinu visus čia susirinkusius ir likusius namie, teisius ir nusidėjėlius. Ateinu pas jus su meile, taigi, neabejoju, kad ir man atsilyginsite meile. Saldžiausioji Jėzaus Širdis tejungia mus visus, kad visi norai ir darbai eitų vien Dievo garbei. –

Šventoji Nekaltai Pradėtoji Dievo Motina, kuri Aušros Vartuose švieti ir mus gini ir globoji! Pavedu Tau save ir savo aviją. Suteik, kad baigtųsi karas ir įvyktų ramybė! Kad išnyktų neapykanta ir įsiviešpatautų visuotinė meilė! Sutaikink mus su savo Sūnumi, kad amžinai linksmintumės danguje. – Amen.